Džeinė Bolein, Grinvičo rūmai, 1540 m. sausio 6 d.
Išeinu viena iš paskutiniųjų ir tyliai uždarau duris. Dar vienerios karaliaus vestuvės, kurias mačiau nuo merginimo iki vedybinio guolio. Kai kurie, kaip ta kvailutė Katerina Hovard, pagalvotų, jog istorija baigėsi, viskas aišku. Aš taip nemanau. Štai dabar prasideda karalienės istorija.
Prieš šią naktį pasirašyta daug sutarčių, išdalinta daug pažadų, prikurta svajonių ir vilčių, retai kada dalyvaujant meilei. Po šios nakties prasideda dviejų, savo gyvenimą kuriančių žmonių realybė. Kai kam tai sandėris, kuris negali būti įvykdytas. Mano pačios dėdė vedė moterį, kurios negali pakęsti, todėl jie gyvena atskirai. Henris Persis susituokė, tačiau taip ir nesugebėjo išsivaduoti iš meilės Anai Bolein. Tomas Vajetas kerštingai nekenčia savo žmonos, nes įsimylėjo Aną dar jauną mergaitę, nepajėgė jos pamiršti. Mano pačios vyras... geriau apie jį dabar negalvosiu. Geriau prisiminsiu, kad mylėjau jį, kad galėjau atiduoti už jį gyvybę, kad ir ką jis manė, kai pirmą kartą atsigulėm į lovą. Kad ir ką jis manė, kai turėjo su manimi santykiauti. Teatleidžia jam Viešpats, kad apsikabinęs mane galvodavo apie seserį. Teatleidžia man už tai, kad viską žinojau ir nenusiraminau. Pagaliau, teatleidžia man Dievas, jog ilgainiui taip palenkiau savo galvą ir širdį, jog labiau už viską mėgau gulėti vyro glėbyje ir galvoti apie jį su kita moterimi. Pavydas ir geismas nuvedė mane taip žemai, jog mėgaudavausi, nuodėmingai smagindavausi, jausdama vyro prisilietimą ir fantazuodama apie jį su kita.
Keturios nuogos kojos lovoje dar nieko nereiškia. Anai teks išmokti paklusti jam. Ne paklusti reikšminguose dalykuose, — kiekviena moteris gali pavaidinti, o susitaikyti su tūkstančiais mažų kompromisų, kurių žmona neišvengia kiekvieną dieną. Tūkstantį kartų per dieną prikąsti lūpą, nulenkti galvą ir nesiginčyti nei viešai, nei privačiai, netgi savo pačios mintyse. Jeigu tavo vyras karalius, tai dar svarbiau. Jeigu tavo vyras — karalius Henrikas, tai gyvybės ar mirties nuosprendis.
Visi stengiasi pamiršti, kad Henrikas yra negailestingas vyras. Karalius ir pats stengiasi, kad pamirštume. Kai būna žavingas ar teikiasi būti malonus, mums patinka pamiršti, jog žaidžiame su laukiniu lokiu. Tai ne vyras, kurį galima prisijaukinti. Ir jo nuotaika ne visuomet gera. Šitas vyras nesugeba valdyti savo jausmų, nemoka būti nuoseklus diena po dienos. Mačiau šį vyrą nepaprastai aistringai mylint tris moteris, mačiau, kaip kiekvienai iš jų prisiekė amžiną ištikimybę. Mačiau, kaip kovėsi dvikovoje, nešdamas šūkį „Ištikimoji Širdis”. Ir mačiau, kaip dvi mylimąsias pasmerkė myriop, o žinią apie trečios mirtį sutiko šaltakraujiškai.
Geriau jau ta mergaitė tepatenkina jį šiąnakt, geriau būna paklusni jam rytoj, o po metų — padovanoja sūnų, nes aš asmeniškai nestatyčiau nei grašio, kad jai pasiseks.